Vienas pažįstamas aukšto lygio vadovas (top manager) pasakojo linksmą įstoriją – vienų itin brangių kursų apie „vidinių galių išlaisvinimą” pabaigoje dėstytojas ant savo stalo priešais auditoriją uždegė žvakę ir pasakė:
– Po šių kursų, manau, jūs tikrai turėtumėt sugebėti šią žvakę užgesinti. Prašau, padarykit tai.
Visi steėjo, pūškavo, vartė akimis, bandė koncentruoti savo valią ir liepti žvakei užgęsti. Galų gale dėstytojui pabodo šitas cirkas, jis seilėmis suvilgė pirštus ir užgesino jais žvakę.
– Kartais kad kažką nuveikti, tereikia pakelt sėdynę! – pamokė jis.
Delfi skaitytojas taip pat panašią nuomonę, tik gal kiek gausiasniais žodžias, išsakė „Vox populi”
skyrelyje:
Atėjus sunkmečiui Amerikoje, prezidentas J. Kennedy klausė, ne ką man valstybė gali duoti, o ką aš galiu duoti jai. Kiek iš mūsų šį klausimą šiandien bandome užduoti sau? Nejaugi mes tokie naivūs, kad tikime, jog dirbdami aštuonias valandas per dieną ir likusį laiką atiduodami duoklę televizijai, bei kas keturis metus prisimindami pilietinę pareigą – balsuoti, kuriame geresnį rytojų?
Labai norėtųsi, kad žmonės prisiimtų asmeninę atsakomybę už tai, kas vyksta. Sutinku, noras – ambicingas. Pasyvi tautiečio pozicija – tyliai, santūriai ir dirbti tik tai, kas sakoma, nesukant sau per daug galvos, ir tikėjimu, kad, jei valdžia kažką atima, kažką duos. Jūs tuo tikite? Kur dingsta troškimas būti naudingu, bendrauti, organizuoti, diskutuoti, keliauti, mokytis ir mokyti? Juk kartais užtenka tik trijų raidžių „P.S.S.”. Pakelk savo sėdynę!
Parašykite komentarą